Hirudoterapija arba gydymas dėlėmis, šiuo metu išgyvena atgimimą. Nepelnytai šis senas, natūralus ir labai efektyvus gydymo metodas buvo pamirštas. Istorijos šaknys apie gydymą dėlėmis siekia labai senus laikus. Archeologai, tyrinėdami Egipto piramides, rado faraonų kapavietėse piešinius, vaizduojančius dėlių, kaip gydymo priemonės naudojimą. Senovės Kinijoje, Indijoje, Graikijoje, Romoje hirudoterapija buvo taikoma labai plačiai. Medicinos tėvas Hipokratas parašė atskirą veikalą „Būdai medicininių dėlių panaudojimo“. Kitas garsus rytų medicinos mokslo patriarchas Avicena knygoje „Medicinos mokslo kanonas. Gydymo knyga“ taip pat didelę reikšmę skyrė gydymui dėlėmis. Ši knyga beveik iki XVII a. buvo pagrindinis medikų vadovėlis. Carinėje Rusijoje į vakarų Europą kasmet būdavo išvežama apie 70 milijonų dėlių. Jos buvo labai populiarios Prancūzijoje, kur per metus jų sunaudodavo nuo 80 iki 100 milijonų.          Tačiau sparčiai vystantis farmacinei pramonei šis gydymo būdas buvo išbrauktas iš medicinos praktikos. Cheminei preparatai užkariavo rinką ir kartu stūmė mediciną į aklavietę. Daugėjo lėtinių ligų, kurių gydymas dažniausiai buvo neefektyvus. Žmonija vis dažniau pradėjo atsigręžti į natūralius gydymo metodus bei gamtą. Juk dar Hipokratas yra pasakęs, kad „gydytojas gydo – gamta išgydo“.